kiulkis

kiul̃kis (plg. vok. ž. kîlke) sm. (2), kiùlkis (1) 1. kul. iš miltų ar bulvių padarytas kukulis (su varške, mėsa ar kuo kitu): Kiùlkius dirba iš miltų, bulvių J. Eik ropučių tarkuot – kiul̃kių virsim Jrb. Privirei tiek kiul̃kių kaip talkai Jrb. Man nė vieno kiul̃kio nebeliko Pln. Žadėjo kiulkiùs tarkuot Skr. Padaryk iš miltų kiùlkių Rs. Pavaišino kiulkiais ir dar kepučių padėjo ant stalo Krž. Grikinius kleckus (kiulkiukus), supjaustytus, virtus, užpila kanapine Kltn. Ištižęs kaip bulbinis kiul̃kis Up. 2. kul. iš miltų ar bulvių padarytas mažas kukuliukas sriubai: Kokia čia tavo zacirka, ka nė vieno kiùlkio nematytis Vdk. Gardu kiulkiai vienam piene Lkč. 3. iš tešlos padarytas pailgas kukulis: Marti su kiul̃kiais garmulija žąsis J. Pridarė daug kiulkių [žąsims penėti] Trg. Padaryk tešlos kiulkiùs kubilo dugnuo užglaistyti Up. 4. gumulas, gniužulas: Toks didelis molio kiul̃kis Up. ^ Nekepęs – molio kiul̃kis, iškepus – pirštus sulpstai (duona) Kltn. 5. psn. kul. valgis pagamintas, sugrūdant grūstuvyje duoną, kanapes, druską arba cukrų, obuolius: Kiùlkius dirba iš duonos ir kanapių Tv. Kad kiul̃kio užvalgau, tai ir širdis atsigauna Jdr. Senovėj žmonys kiùlkį par medų valgė, o dabar nė už ką Šv. 6. Vkš labai supainioti gumulėlyje siūlai.